Pradžia
Lt En
Pradžia
lt
en

Naujienos (GN)

PIRMIEJI UGNIAGESIAI KURŠĖNUOSE. SENAJAI KURŠĖNŲ GAISRINEI – 135-ERI

2021-09-16 Komentarai (0) Naujienos Dalintis
Naujienos (GN)

Šiemet minime senosios Kuršėnų gaisrinės 135-erių metų jubiliejų. Šia proga – kuršėniškio istoriko Jono Kiriliausko istorinis straipsnis "Pirmieji ugniagesiai Kuršėnuose" iš jo knygos „Šventojo Florijono legionas“.

PIRMIEJI UGNIAGESIAI KURŠĖNUOSE

Pirmoji organizuota ugniagesių komanda Kuršėnuose atsirado kaip ir daugelyje kitų Lietuvos vietų – XIX amžiaus pabaigoje. Mat kylantys dideli gaisrai su labai skaudžiomis pasekmėmis vertė valdžią imtis priemonių šiai problemai spręsti, todėl nebebuvo trukdoma steigtis gaisrininkų draugijomis ir ugniagesių komandoms ir provincijoje.

Kuršėnuose šis procesas prasidėjo tuo metu, kai miestelis, nutiesus pro jį geležinkelį, ženkliai išaugo, o atsiradus įvairioms įmonėms, dirbtuvėms, gaisro pavojus dar labiau padidėjo.

Gali būti, kad įtakos turėjo ir didžiulis gaisras, nuniokojęs miestelį 1874 metais (1, 483). Kas dabar pasakys, ar tuometinis Kuršėnų savininkas Jonas Gruževskis buvo suinteresuotas, kad gyventojams būtų kuo mažesni nuostoliai, todėl ir steigė savo miestelyje ugniagesių komandą. Juolab, kad po minėto didžiulio gaisro Kuršėnai atsistatė mediniai. Tokius juos matė ir aprašė V. Juzumas XIX amžiaus pabaigoje:

Miestelį sudaro vien tik mediniai namai, kurių čia yra keliasdešimt. Jie priklauso tiek krikščionims žemaičiams, tiek žydams, kurie čia turi savo sinagogą ir keletą užvažiuojamųjų  namų. Miestelyje išsiskiria medinė katalikų bažnyčia su kylančiu didžiuliu mūriniu bokštu ir savininko  pono Gruževskio dvaras (irgi medinis – mano J. K.) (ten pat).

Miestelio savininkas Jonas Gruževskis turėjo būti suinteresuotas gaisrininkų komandos steigimu, nes, pagal to meto tradicijas, dvarininkai leisdavo nukentėjusiems nuo gaisro pasikirsti medienos pastatų atstatymui ir suteikdavo kitos paramos – tokie buvo nusistovėję patriarchaliniai dvaro ir paprastų žmonių santykiai.

Tarpukario Lietuvos gaisrinės istorijos tyrinėtojai skelbia, kad Kuršėnuose ugniagesių draugija buvo įkurta 1886 metais (2, 15).

Archyviniais duomenimis tą datą patvirtinti būtų sudėtinga, kadangi, kaip ir Šiaulių miesto  atveju, dažnai pirma įsikurdavo komanda ir veikdavo be jokių įstatų. Šiaulių pavyzdys rodo, kad gaisrininkų komanda atsirado 1872 metais, o draugija įkurta tik 1883 metais.

Panaši situacija buvo ir kaimyninėje Kelmėje, kur gaisrinės istorija prasideda apie 1880 metus, o ugniagesių draugijos įstatus Kauno gubernatorius Veriovkinas patvirtino tik 1909-05-07 (3, 16).

Analogiška situacija yra ir su Kuršėnų ugniagesiais. Įvykus didelėms nelaimėms, gaisrams žmonės pradėdavo organizuotis, kad galėtų kartu gesinti gaisrus, kad jiems gesinti turėtų reikalingos technikos, vandens siurblių, statinių vandeniui vežti – ne tik kibirų. Taip kūrėsi ugniagesių komanda ir Kuršėnuose.

Yra aptinkama žinių, kad 1907 metais po aukščiau aprašytų gaisrų, o gal ir padegimų – siekiant gauti draudimo išmokas, Kuršėnuose buvo įkurta ir gaisrininkų draugija, kurioje buvo 33 nariai.

Draugijos pirmininku buvo Jonas Gruževskis, priešpaskutinis Kuršėnų dvaro valdytojas.

Taigi, istoriniuose šaltiniuose turime dvi datas, bet renkamės pirmąją – 1886-uosius, atsižvelgiant ir į tai, kad metu vyko ugniagesių komandų ir draugijų steigimasis Kauno ir kitose gubernijose.

O kad draugijos pirmininku tapo Jonas Gruževskis – nenuostabu, nes jis buvo faktiškas miestelio savininkas, visi Kuršėnuose gyvenę miestelėnai mokėjo jam žemės nuomos mokestį, o dažnai dar ir dirbo jo įmonėse ar žemės ūkio darbus. Jis buvo ir globėjas, ir didžiausias fundatorius.

Be to, kaip buvo minėta aukščiau, XX amžiaus pradžioje Rusijos imperijoje ugniagesių draugija buvo populiari tarp diduomenės, tai ši mada, matyt, atėjo ir iki provincijos, tik čia ji dar buvo susipynusi su būtinybe saugoti savo turtą.

Reikia manyti, kad draugijai priklausė ir daugiau apylinkių dvarininkų, nes jų apie Kuršėnus gyveno ypač gausu ir daugelis jų buvo gana turtingi, o Gruževskiai buvo vieni iš turtingiausių visoje Žemaitijoje.

Netrukus draugija išvystė savo veiklą, rinko aukas, organizavo rinkliavas, tuo buvo suinteresuoti ir patys miestiečiai, gyvenantys mediniuose namukuose. Ugniagesius rėmė ir draudimo bendrovės, o tai irgi savaime suprantama, nes siekta, kad kuo mažiau tektų mokėti draudimo bendrovei, jei ugniagesiai laiku ir vietoje užgesins kilusį gaisrą.

Per kelis metus įsigytas pakankamas skaičius gaisrams gesinti reikalingų įrankių ir technikos, todėl, kilus gaisrui, būdavo „pilnai suteikiama žmonėms pagalba“ (3, 16).

Bet štai Didysis  (Pirmasis Pasaulinis – aut. J. K.) karas sukrėtė visą Europą, palikdamas visur savo pragaištingus pėdsakus. Žinoma, ir Kuršėnų ugniagesių draugija jį skaudžiai pajuto: visi ugniagesybos įrankiai ir gaisrinė sudegė, o likusius išnešiojo patys gyventojai. Draugijos nariai pakriko“ (ten pat).

Kaip jau minėjome, 1914 metais mirė Jonas Gruževskis, kai kurie dvarininkai, veikiami carinės propagandos ar bėgdami nuo karo, pasitraukė į Rusijos gilumą.

1915 metais vasarą apie Kuršėnus vyko mūšiai, todėl gyventojai taip pat buvo išsislapstę po apylinkių kaimus ir miškus.

Miestelis degė, galbūt net specialiai vokiečių padegtas. Sudegė bažnyčia ir beveik 2/3 Kuršėnų namų. Tokia buvo vokiečių okupacijos pradžia. Tačiau, net jei Kuršėnai ir ne specialiai buvo padegti, užsidegti galėjo ir nuo to, jog buvo apšaudomi iš sunkiosios artilerijos pabūklų.

1917 metais balandžio mėnesį į Kuršėnus užsukęs Skuodo klebonas Pranciškus Žadeikis, po to dienoraštyje rašė: „Kuršėnai gerokai nukentėję, daug namų suardyta, bažnyčia nudegusi. Mačiau prie klebonijos angos duobę, kurią išmušė sprogdamas šovinys iš didžiųjų armotų ir vos neužmušė dekano“ (Kuršėnų klebono Jono Novickio pas kurį buvo į svečius užsukęs – mano J. K.) (4, 219).

Karo pradžioje žmonės labai pasikeitė pajutę, kad tvirtos valdžios nebėra, buvo žinoma daugybė faktų apie smukusią lietuvių moralę, kai vos ne atvirai vagiama iš kaimynų, plėšikaujama, jei ne savo – tai gretimoje parapijoje, o gal ir padeginėjama, siekiant paslėpti nusikaltimų pėdsakus.

Neramiais karo metais gaisrų padaugėjo. Tos nelaimės vėl vertė kuršėniškius susirūpinti ugniagesių draugija. Tą mintį iškelia buvęs gaisrininkas O. Jansonas. Jam pritaria ir padeda organizuotis kiti Kuršėnų miestelio gyventojai: J. Kirkutis, Ch. Nurokas, Š. Reznikas, A. Mikolaitis“.

Iš to kas buvo rašoma, galime daryti prielaidą, kad Kuršėnuose prieš Pirmąjį pasaulinį karą aktyvūs ugniagesiai buvo ne tik Kuršėnų žydai, bet ir lietuviai, kurie čia gyveno ir jiems buvo svarbi ši veikla.

1916 m. vokiečių valdžia leidžia organizuoti ugniagesių draugiją. Suorganizuota komanda iš 10 žmonių.

Miestelio valdyba ugniagesių dr-jos plėtimui paskyrė 1400 markių, o vokiečių valdžia 800 markių. Tuojau įsigyta 1 mašina, 6 statinės, 2 kopėčios ir kiti smulkesni dalykai. Atgijus ugniagesių dr-jai, gaisrai miestelyje sumažėjo ir tapo nebe tokie pavojingi“ (3, 16).

Tokia yra Kuršėnų ugniagesių kūrimosi pradžios istorija iki Nepriklausomybės atkūrimo.

Carinės Rusijos Kauno gubernijos statistikos komiteto leistose „Atminties knygelėse“ („Памятная книжка Ковенской губернии“), leistose nuo 1847 metų, egzistavus Kuršėnų gaisrininkų draugiją ir komandą užtikti pavyko tik 1914 metų knygelėje, kurioje pateikiami duomenys už 1913 metus (5, 168). Tose statistikos komiteto leistose knygelėse buvo skelbiamos tos komandos ir draugijos, kurių veikimo dokumentus – įstatus patvirtindavo gubernatorius. Tačiau tie duomenys yra ne visai tikslūs, bet faktas yra tai, kad 1913 m. fiksuota (knygelėse buvo skelbiami praėjusių metų, kartais ir kelių duomenys – aut. J. K.), kad Kuršėnų miestelyje oficialiai veikė, ir gaisrininkų komanda, ir draugija.

Toje duomenų sumaištyje galime neabejoti, kad Kuršėnuose gaisrininkų komanda buvo suorganizuota apie 1886 metus, jeigu ne dar anksčiau. 1886 metų datą skelbė ir ugniagesių žurnalo redakcija, o šis žurnalas labai domėjosi gaisrine istorija, tai matyti vartant tarpukario leidinius. Komanda veikė be įstatų registracijos – kaip ir daugelis komandų tuo metu, todėl pradžios datas fiksuoti dokumentais yra problematiška.

Apie 1907 metus galbūt oficialiai įsikūrė ir draugija, pateikė registracijai dokumentus ir iki Pirmojo pasaulinio karo įsiregistravo gubernijos raštinėje – dėl to J. Gruževskiui neturėjo kilti problemų, nes Kauno gubernatorius, vizituodamas apskritį, 1906 metais lankėsi ir puotavo jo dvare, daugiau niekam savo dėmesio nesuteikdamas (6, 236). O registracijos procesas, žinant visą carinės biurokratijos gremėzdišką mechanizmą, buvo labai lėtas.

Galėjo būti ir taip, kaip Šiaulių mieste, kur gaisrininkų komanda buvo įkurta dar anksčiau, o draugija susikūrė tik 1886 metais, bet kadangi gaisrininkų komanda neturėjo savo įstatų, tai carinės valdžios dokumentuose ji ir nėra užfiksuota, be to, carinė administracija, po XIX amžiuje kilusių dviejų sukilimų, bijojo lietuvių organizacijų ir visaip trukdė joms kurtis, vilkino jų registravimą, nuostatų tvirtinimą.

Abi versijos yra galimos, juo labiau, kad tarpukario tyrėjai registracijos dokumentų nerado.

Savotišku pavyzdžiu galėtų būti ir, pavyzdžiui, telefono plėtra XX amžiaus pradžioje – kai valdžia gerokai varžė telefono plėtrą, todėl Kuršėnų apylinkių dvarininkai savavališkai, už savo lėšas įsivedė telefonus iš Šiaulių į  Kuršėnų, Ketūnų, Lapkasių, Steponiškės, Ringuvėnų ir Kalviškių dvarus. Juos Kauno gubernatoriui skundė Vilniaus pašto – telegrafo stoties viršininkas. O Kauno gubernatorius, gavęs raštą su reikalavimu minėtiems dvarininkams atjungti telefoną, Šiaulių apskrities policijos ispravnikui davė nurodymą išduoti leidimą minėtiems dvarininkams naudotis telefonu (7, 259).

Reikia paminėti ir keletą faktų apie gaisrus tuo laikotarpiu ir jų daromus nuotolius.

Gaisrų Kauno gubernijoje, kuri apėmė didžiąją dalį Lietuvos, per metus kildavo nemažai.

Štai 1903 metais kilo 529 gaisrai, per kuriuos sudegė 720 kiemų (taip įvardijama statistikos duomenyse – aut. J. K.), gaisruose žmonės patyrė nuostolių už 617 434 rublius.

Kauno gubernijos miestuose kilo 29 gaisrai, iš jų Šiauliuose– 15 gaisrų (8, 56).

Palyginimui dar pateikiame 1908 metų Kauno gubernijos gaisrų statistiką:

Gaisrų kilo – 558, nuo gaisrų nukentėjo 1066 kiemai, bendra nuostolių suma – 2 379 294 rublių.

Miestuose kilo 56 gaisrai, per kuriuos nukentėjo 252 kiemai, nukentėjusiųjų nuostoliai sudarė – 1 051 024 rublių.

Apskrityse kilo 502 gaisrai sudegė 814 kiemų, nuostoliai – 1 338 270 rublių.

Labiausiai tais metais nukentėjo Telšių apskritis – nuostolius sudarė 318 198 rub.

Buvo padaryta gaisrų kilimo pagal metų laikus analizė: žiemą kilo 101 gaisras, pavasarį – 158, vasarą – 165 ir rudenį – 134.

Gaisrų priežastys: 55 gaisrai – nuo žaibo, 31– nuo prasto pečiaus ir kamino įrengimo, 24 – nuo neatsargumo, 38 – tyčinis padegimas, 410 – kitos priežastys (9, 16-17).

Žinoma, ši statistika nėra visai tiksli, ypač dėl atokesnių kaimų, ten kur žmonės nesidraudę savo pastatų, nesikreipė į valdžią dėl patirtų nuostolių, bet iš to, kas yra – galime susidaryti vaizdą, kad gaisrai anuomet pridarydavo milžiniškų nuostolių, todėl tuo laikotarpiu ir vyko savanoriškųjų gaisrininkų draugijų ir komandų steigimosi vajus. Žmonės norėjo gyventi saugiau ir todėl buvo pasiruošę už tai mokėti arba patys aktyviai dalyvauti gaisrų gesinime.

Ugniagesybos pradžioje daugelyje vietovių gaisrininkais tapo žydai. Ši tendencija išliko ir tarpukario laikotarpiu, kol vėliau į ugniagesių gretas pradėjo jungtis šauliai. Žydai buvo turtingesni, turėjo daugiau turto, todėl jie ir norėjo jį apsaugoti, ne tik aukodami lėšas, bet ir patys dalyvaudami gaisrų gesinime, todėl jų indėlis į ugniagesybos kūrimąsi yra neabejotinai didelis. Be to, jų bendruomenės buvo organizuotos ir solidarios.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Kuršėnų ir kituose miesteliuose caro administracija išlaikė panaktinius. Kuršėnuose XX amžiaus pradžioje šias pareigas ėjo tūlas Dzindzelėta. „Jis naktimis vaikščiodavo gatvėmis ir, žiūrėdamas į savo valdišką laikrodį, švilpdavo švilpuku tiek kartų, kiek būdavo valandų. Nuo penktos ryto jis kitu švilpuku švilpdavo ir pusvalandžius. Tai buvo reikalinga, nes Kuršėnuose tuo metu retas kuris turėjo laikrodį“ (11, 29). Čia turima galvoje neturtingesnius gyventojus, bet tas naktinis budėtojas kartu buvo ir geras sargas nuo gaisro – pastebėjęs galėdavo savo švilpimu sukelti ant kojų miestelį ir jo ugniagesius.

  1. Juzumas V. Žemaičių vyskupijos aprašymas. Varniai. 2013. P. 483.
  2. Lietuvos ugniagesys. 1931. Nr. 10. P. 15.
  3. Kuršėnai // Lietuvos gaisrininkas. 1932. Nr. 1. P. 16.
  4. Žadeikis P. Didžiojo karo užrašai. Vilnius. 2013. P. 219.
  5. Памятная книжка Ковенской губернии на 1914 год. Ковна. 1914. С. 168.
  6. 5. Gubernatoriaus apsilankymas// Naujoji Gadynė. 1906-08-30. Nr. 15. P. 236.
  7. Žukauskienė G. Technika ir jos panaudojimas Kuršėnų krašte tarpukariu // Kuršėnai. Klaipėda. 2003. P. 259.
  8. Памятная книжка Ковенской губернии на 1904 год. Ковна. 1903. С. 56.
  9. Памятная книжка Ковенской губернии на 1910 год. Ковна. 1909. С. 16-17.
  10. Žemaitė. Raštai. T. 4. Vilnius. 1948. P. 122-124.
  11. Budinas D. Vėtros žemaičiuose. Vilnius. 1959. P. 29.

Informacija atnaujinta 2021-09-17 13:18

Komentarai

Vardas
El. paštas
name
Komentaras

Ačiū, komentaras bus matomas kai administratorius jį patvirtins.

{{msg}}

{{comment.time | u2date : 'yyyy.MM.dd'}} {{comment.name}}
{{comment.comment}}