NAUJIENOS

Istoriniame Kurtuvėnų svirne eksponuojama Šiaulių „Aušros“ muziejaus parengta paroda „Piliakalniai be pilių“.

Lietuva išsiskiria iš aplinkinių kraštų piliakalnių gausumu. Jų priskaičiuojama arti tūkstančio. 2005 m. išleistame tritomyje „Lietuvos piliakalniai. Atlasas“ aprašyti 824 piliakalniai. Žodžiai „piliakalnis“, „pilis“ kildinami iš „pilti“ ir susiję su pagrindiniu ant piliakalnio stovėjusios medinės pilies gynybiniu elementu – pylimu. Nuo natūralių kalvų piliakalnius skiria du pagrindiniai dalykai – uždari išoriniai žemės įtvirtinimai ir senovėje juos įrengusių žmonių veiklos pėdsakai.

Piliakalnių pirmtakai buvo Vėlyvajame akmens amžiuje Europoje paplitusios grioviais ir žemių ar akmenų pylimais įtvirtintos gyvenvietės, kurios vis dažniau įrengiamos kalvų viršūnėse. Bėgant amžiams įtvirtinimai tobulėjo. Įspūdingiausi buvo didžiuliai V – I a. pr. Kr. keltų piliakalniai, paplitę į šiaurę nuo Viduržemio jūros tarp Vengrijos ir Anglijos. Nenusileido jiems ir pietryčių Europos miškastepėse VIII – III a. pr. Kr. gyvenę skitai. Europos miškų zonai, kuriai priklauso ir Lietuva, būdingi nedideli piliakalniai, kaip pagrindinė statybinė įtvirtinimų medžiaga čia naudota mediena.

Nuo II tūkst. pr. Kr. pab. baltų žemėse jau buvo ankstyvųjų piliakalnių. Ankstyvieji piliakalniai skirti bendruomenei gyventi, saugoti sukauptą turtą ir gintis nuo antpuolių. Tuomet natūralios kalvos būdavo tik šiek tiek pritaikytos žmogaus poreikiams – palyginti aikštelės kraštai, kiek pastatinti šlaitai, aikštelės pakraščiuose įrengiamos medinės tvoros. Visa piliakalnio aikštelė buvo padrikai užstatyta. I tūkst. pr. Kr. II p. piliakalnių įtvirtinimai tampa sudėtingesni. Aikštelėje supilami kelių metrų aukščio pylimai, už jų kasami grioviai, aikštelę supa medinė sudėtingos konstrukcijos medinių rąstų siena. Medinių pilių aukso amžius buvo ankstyvosios Lietuvos valstybės laikai – XIII – XV a. pradžia. Laikotarpio pabaigoje žinoma pylimų, kurie siekė 5 – 7 m aukštį, grioviai – 6 – 10 m gylio. Piliakalnio papėdėje neretai buvo supilami papildomi pylimai, iškasami grioviai. Prie šių piliakalnių neretai pasitaiko ir įtvirtintų papilių ar priešpilių. Papilys – tai savo atskirus įtvirtinimus turinti piliakalnio papėdės gyvenvietė, o priešpilis – tai gynybiniai įrengimai, iškelti už pilies ribų. Atskiros bendruomenės šeimos įsikurdavo gyvenvietėse netoli piliakalnių, o kilus pavojui slėpdavosi pilyje ir gindavosi nuo priešų.

Piliakalnių archeologiniai tyrinėjimai sudėtingi. Iš tokios gausybės Lietuvos piliakalnių archeologų daugiau ar mažiau tyrinėti yra 184 (iki 2005 m.). Tik vienas Šeimyniškėlių piliakalnis Anykščių rajone yra pilnai iškasinėtas. Tam prireikė 15 metų. Taigi, ateinančioms archeologų kartoms darbo netrūks.

Žalvario ir geležies amžiuose pilyse virė gyvenimas, apie kurį mums pasakoja dar matomi žemės paviršiuje gynybiniai įtvirtinimai ir archeologinių tyrimų metu surinkti radiniai. Ginklai kalba apie pilių gynybą, darbo įrankiai – apie kasdienius buities rūpesčius, papuošalai – apie pilėnų išvaizdą ir to meto juvelyrikos meną.

Apie medinę statybą pasakoja vinys ir kilpvinės. Ylos ir peiliai – universalūs įrankiai. Dalgis – šienavimo įrankis, svarstyklės su svareliais – pirklų atributas, naudotos sidabrui sverti. Žvejybiniai kabliukai beveik nesiskiria nuo dabartinių ir naudoti tam pačiam tikslui. Akmeninės liejimo formelės naudotos alaviniams ir žalvariniams papuošalams lieti.

Ginklai – kovos kirviai; ietys, iš jų iki mūsų laikų likę tik ietigaliai (jie būna įtveriamieji ir įmoviniai); kalavijai buvo nešiojami odinėse makštyse, kurių galai apkaustyti metaliniu apkalu. Šaunamieji ginklai – lankas ir arbaletas, išlikę jų strėlių antgaliai. Gynybiniai ginklai – šalmai (labai retas radinys) ir skydai, kurių centre būdavo metalinis umbas. Raitelis ir žirgas taip pat turėjo metalines aprangos detales.  Pentinas – metalinis lankelis su spygliu ar žvaigžde, rišamas prie raitelio apavo arkliui paraginti. Balnakilpė – balno grandis kojoms įstatyti, raiteliui pasistoti.

Papuošalai. Smeigtukai, segės naudoti rūbui susegti, diržai būdavo puošnus, su apkalais, metalinėmis sagtimis. Žiedus nešiojo ir vyrai, ir moterys. Krūtinės papuošalas su kabučiais – ypač būdingas žiemgaliams, greičiausiai priklausė nuo Kalavijuočių ordino į Lietuvą XIII a. bėgusiems ir Bubių piliakalnyje apsigyvenusiems žiemgaliams, tai moteriškas papuošalas.

Kasdieninę buitį iliustruoja žiestų molinių virimo puodų šukės. Ugniai įskelti naudotas geležinis skiltuvas ir titnagas – staigiai kertant per titnago briauną skiltuvu įskeliama kibirkštis, iš kurios įpučiama ugnis. Verpimui naudotas verpstukas, kurį sudarė medinis kotelis ir akmeninis ar molinis smagratis, tai moteriškas darbas. Ledo pasagėles arba kapliukus prisirišdavo prie odinio bato pado, kad neslystų ant ledo. XI–XIV a. piliakalnių gyventojai jau turėjo sukaupę turto, kurį norėjo apsaugoti nuo kitų – ant durų ir skrynių kabino spynas ir rakino jas raktais.

Viduramžiais medinių pilių nebeliko. Kad ir kokios jos buvo galingos, prieš išrastą naują šaunamąjį ginklą – patrankas – atsilaikyti negalėjo. XV a. I p. medinių pilių jau nevertėjo atstatinėti, jas išstūmė mūrinės pilys.

Medinės pilys nuėjo užmarštin, bet piliakalniai lietuviškame kraštovaizdyje išsiskyrė forma ir vis tiek traukė žmonių dėmesį.

Kol dar menkai buvo rūpinamasi kultūros paveldo apsauga, piliakalniai dažnai nukentėdavo nuo ūkinės veiklos. Yra tokių, kurių nė pėdsakų neliko: Pilkalnis (Šiaulių r.) buvo visiškai sunaikintas kasant žvyrą, Sauginių piliakalnis (Šiaulių r.) paskandintas – jį apsėmė Bubių tvenkinio vandenys.

Į kai kuriuos piliakalnius po pertraukos, XVI–XVIII a., grįžo gyventi žmonės, juose įsikūrė dvarai, pvz., Žvelgaičio piliakalnyje (Žagarė, Joniškio r.), ar kaimai, pvz., Kalnelyje (Joniškio r.). archeologai tyrimų metu randa senąjį, pilių laikotarpio, sluoksnį su papuošalais, ginklais, buities daiktais, ir naująjį, dvaro ar kaimavietės, sluoksnį su monetomis, keramika, kokliais.

Kai kuriuose piliakalniuose tęsiamos sakralinės tradicijos nuo pagoniškų laikų, pvz., Jurgaičių piliakalnis – dabartinis Kryžių kalnas – iki mūsų dienų išliko apeigine gilaus  religinio turinio vieta. Tą įrodo itin reti radiniai – trys apeiginiai raginiai kirveliai iš Jurgaičių piliakalnio (Šiaulių r.), liudijantys čia buvus pagonišką šventvietę.

Apie piliakalnius buvo pasakojamos legendos.

• Iš ciklo „Šiaulių m. istorija ir legendos – Salduvės piliakalnis“. Aut. V. Baranauskienė, 1987 m. Lino raižinys.

Ne viename piliakalnyje įrengtos kapinės, tokie yra Kurtuvėnų (Šiaulių r.), Papilės (Akmenės r.), Raktuvės (Žagarė, Joniškio r.) piliakalniai.

Piliakalnius piešė dailininkai, fotografavo fotomenininkai. Iš jų išsiskiria tarpukario fotografas Balys Buračas, fiksavęs Lietuvos piliakalnius ir sugebėjęs į juos pažvelgti menininko akimis.

Nepraslydo piliakalniai ir pro savo ideologiją siekusių įamžinti politikų akis. Būtent prie Salduvės piliakalnio (Šiauliai) buvo parinkta vieta sovietinės armijos monumentui.

Šiandien piliakalnius saugo nekilnojamosios kultūros vertybės statusas. Naudojame juos kaip įvairių kultūrinių renginių vietą, įtraukiame į turizmo maršrutus, tvarkome ir prižiūrime jų aplinką. Tyrinėjame ir saugome juos kaip archeologijos paminklus, baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolius.

Edukaciniai stendai

Kviečiame pažaisti prie parodoje Kurtuvėnų svirne eksponuojamų edukacinių stendų. Kiekviename iš jų yra kokia nors užduotėlė ar galimybė sužinoti papildomos informacijos.

Stendai:

• magnetukų pagalba surinkti pilį ir papėdės gyvenvietę;
• atitraukus piliakalnio fotografiją pamatyti ankstyvojo ir vėlyvojo piliakalnio pilies rekonstrukcinius piešinius;
•  
• nuėmus skrituliuką su eksponato nuotrauka sužinoti, kas tai yra ir kur jis naudojamas;
• uždėti magnetukus su įvairių rūšių ginklais ant kotų;
•  
• magnetukais papuošti ir apginkluoti vyrą;
• magnetukais papuošti moterį;
•  
• uždėti detales ant moteriškų darbo įrankių;
• surasti kiekvieno laikotarpio keramikos rūšies molinio puodo vietą tarp įvairių formų indų.

Staliukai:

• susieti kortelę su darbo įranko fotografija su verslu, darbu;
• nuėmus kortelę su eksponato fotografija sužinoti, kas tai yra ir kam jis naudojamas.

Žaidimas „PRIEŠISTORĖS LAIKO JUOSTA“

Kiekvienoje kortelėje vaizduojamas priešistorės įvykis arba kultūrinio, ūkinio reiškinio paplitimas. Vienoje kortelės pusėje jis datuotas, kitoje – ne. Žaidimo užduotis – nežiūrint į datuotą pusę sudėlioti korteles į laiko juostą pagal tai, kada prasidėjo ar įvyko kortelėje minimas faktas. Žaisti gali keli žaidėjai. Visi pasiima po vienodą užverstų kortelių skaičių ir bent trečdalį jų palieka bendroje krūvelėje. Laiko juostoje dedama po vieną kortelę į tinkamą vietą, tada ji atverčiama ir pasitikrinama. Jei vieta parinkta teisingai – kitas žaidėjas deda antrą kortelę ir t. t., jei ne – neteisingai kortelę padėjęs žaidėjas turi ją perkelti į tinkamą vietą ir iš bendros krūvelės imti papildomą užverstą kortelę. Laimi žaidėjas, kuris pirmas teisingai sudėlioja visas savo korteles.

Parengta pagal „Aušros“ muziejaus informaciją

Ritos Žadeikytės nuotraukos