NAUJIENOS
KURŠĖNŲ DVARO RŪMUOSE SURENGTA IŠ PAGONYBĖS LAIKŲ ATKELIAVUSI ILGIŲ ŠVENTĖ
Kuršėnų dvaro rūmuose surengtas šiltas ir ramus „Ilgės“, kuriame pagerbtas protėvių atminimas, kalbėta apie Ilgių šventės papročius, dalintasi atsiminimais.
Vakarą pradėjo kanklininkė Giedrė Amelija Tautkutė. Ilgių šventę Šiaulių rajono savivaldybės Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras surengė pirmą kartą.
„Nežinau, kas nutinka žmogaus viduje, bet krintant lapams, vis dažniau apsiblausiant danguj, ilgėjant tamsai, vis dažniau pagaunu save jaučiant ilgesį iki pat pašaknų. Ir jis beprotiškai ilgas, tas ilgesys. Negali nepastebėti, kad mūsų kalboje viskas gražiai susidėlioja į vietas ir kalba pati mums pasakoja mūsų istoriją. Ilgėja vakarai, ilgėja tamsos laikas, dūšioje pasidaro neišpasakytai ilgu ir patys nežinome, ko ilgimės. Ar ne todėl šis laikas vadinamas Ilgėmis? Visa gamta išgyvena ypatingą laikotarpį – perėjimą iš gyvybingos ir žalios vasaros į baltą žiemos sapnų rimtį. O ką slepia savyje rudens virsmo šventės pavadinimas - Ilgės? Įsiklausykime į žodžio Ilgės skambesį ir pajusime jame ne tik rudenišką liūdesį, mirties nuojautą, bet kartu ir ilgesį. Ilgesį kažko labai tolimo ir kartu tokio artimo,“ – kalbėjo muziejininkė Daiva Pagojienė .
Mergaitės – Karolina ir Viltė atnešė ir ant stalo padėjo ąsotį su gira ir duonos kepalą, sudėtos atsineštos vaišės.
„Palikim visas buitinio gyvenimo nuoskaudas ir su apvalyta širdimi įženkim pro vartus į tą aplinką ir nuotaiką, kuri sklinda iš mūsų visų širdžių. Ir tegu lietuviškųjų dainų skambėjimas pripildo erdvę amžinasties gaivesio, o jų minorinė nuotaika dera prie rudeniškojo liūdesio, o mes pamąstykim ne tik apie mirtį, bet ir apie naują gyvenimą. Koks mūsų gyvenimo tikslas? Kaip turime gyventi, kad gyvenimas iš tiesų būtų vertas žmogaus vardo? Galbūt gyvenimas yra mokykla, kurioje visi mokomės... Mokomės teisingai atsakyti į mums pateiktus klausimus... jeigu taip, tai ar netiktų uždegti žvakę ne tik mirusiųjų atminimui, bet - simboliškai – ir sau... Tirpstantis vaškas simbolizuoja kūną, o liepsna – dvasią. Žiūrėdami į degančią žvakę, paklauskime savęs „Ar mano gyvenimo žvakė dega šviesia ir lygia šviesa? Ar mano dvasia kyla aukštyn, ar nesiblaško į šalis? Ar šviečia mano gyvenimo šviesa kitiems žmonėms? Ar ji juos šildo? Ar aš esu pats savimi?“. Jei žmogus savęs šito paklausia, jausdamas atsakomybę sau pačiam, ir nuoširdžiai atsakydamas pasiryžta ištaisyti klaidas ir perkainoti gyvenimo vertybes, tai reiškia, kad mokomasi mirti ir pradėti gyvenimą nauja. Tad uždekime Ilgių šventėje kiekvienas po žvakelę ir sau,“ – kalbėjo Daiva Pagojienė.
Visi Ilgių šventės dalyviai buvo pakviesti į parką prie degančios ugnies aukure, kur atiduota duoklė Dievams. Sustojus prie aukuro buvo pilama girą ir į ugnį metami grūdai sakant „Už visus prietelius mūsų, teikis priimti mūsų auką“. Ypač gražiai atrodė mokinių iš burokų išskaptuoti žibintai.
Kultūros skyriaus specialistas Zigmas Ripinskis
Nuotraukos autoriaus
Informacija atnaujinta 2022-10-31 10:00


Komentarai
{{msg}}