NAUJIENOS

Kurtuvėnų Užgavėnės, įtrauktos į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, garsėja išlaikyta daugiau nei 100 metų tradicija, senoviniais personažų kostiumais bei archajiškomis dainomis. Jau kelerius metus kurtuvėniškiai Užgavėnes švenčia dukart: Kurtuvėnų etnografinis ansamblis „Kurtuove“ ir Kurtuvėnų bendruomenė yra kviečiami į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse, kur vyksta vienos abchaziškiausių tradicinių Užgavėnių šventimų. Be abejo, Užgavėnes tikrąją dieną kurtuvėniškiai visada švenčia ir savo miestelyje

Šiemet į Rumšiškes savaitgalį vykusias Užgavėnes, kurių tema gervė „ont sparnų“, važiavo keliolika etnografinio ansamblio, vadovaujamo Ramunės Mikėnienės, dainininkų ir šokėjų. Aktyviai prisijungė ir miestelio jaunimas. Originalūs kostiumai, tautodailininko šiauliečio Sauliaus Tamulio drožtos tradicinės kaukės, archajiškos dainos, muzika, vaišės – žirnių košė su kiaulės kojomis – išskirtinis kurtuvėniškių bruožas.

O Kurtuvėnuose tikrąją dieną, vasario 13-ąją švęstos Užgavėnės buvo filmuojamos Lietuvos liaudies kultūros centro Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado komandos. Persirengėliai lankė miestelio gyventojų kiemus, vaišinosi svetingų kaimynų ir Kurtuvėnų smuklės „Kryžkelė“ šeimininkės Zosės Kalnikienės paruoštomis sočiomis vaišėmis. Po triukšmingos eisenos ant Kurtuvėnų kalniuko sukurtame lauže, kaip ir kasmet, buvo sudeginta Morė – visos buvusios negerovės.

Nors daugelyje vietovių Užgavėnės yra švenčiamos, tačiau daug kur jau išnykusios senosios tradicijos, kurios yra išsaugotos Kurtuvėnų žmonių. Lietuvos liaudies kultūros centro Nematerelaus kultūros paveldo sąvade apie Užgavėnes rašoma taip: „Daugybė tautų turi žiemos palydų tradicijas, Lietuvoje tai – Užgavėnės, bendruomeninė šventė, kurios paskirtis – budinti gamtą iš žiemos sąstingio. Šios kalendorinės šventės papročiai susipynę su senaisiais baltų tikėjimais, maginiais veiksmais, skatinančiais gyvastingumą, vaisingumą ir derlingumą: voliojimasis ant žemės, ožio melžimas, „bergždinikių“ pirkimas, persirengimas kita lytimi, laistymasis vandeniu ir kiti.

Vieni seniausių Užgavėnių papročių išlikę Žemaitijos kaimuose ir miesteliuose. Krikščionybės įvestos Gavėnios susilaikymo išvakarėse žmonės buvo linkę gerokai pašėlti: persirengti mitinėmis būtybėmis, gyvūnais, kitataučiais, lankyti kaimynus, krėsti išdaigas, nevaržomai pasilinksminti ir prisivaišinti: sekmadienį – tris, pirmadienį – šešis, o antradienį – net devynis arba dvylika kartų blynais, kleckais, kugeliu, vėdarais, riebia mėsa, šaltiena, kumpiu, šiupiniu su kiaulės uodega, pyragais, gira.

Vyresniosios kartos žmonės, nuo vaikystės dalyvaujantys vaikštynėse, dar ir šiandien prisimena, kaip prieškariu buvo švenčiamos Užgavėnės. Sovietmečiu draustos Užgavėnės dėl Kurtuvėnų bendruomenės pasipriešinimo ir mokytojos Janinos Čepulytės-Lukoševičienės iniciatyvos buvo atgaivintos 1971 m. Šventė tapo pasipriešinimo režimui išraiška, įkvėpusia kitų Žemaitijos miestelių bendruomenes rengti žiemos palydų šventes.

Kurtuvėnų Užgavėnės vyksta kasmet antradienį, likus septynioms savaitėms iki Velykų. Persirengėlių vaikštynes rengia asociacija „Kurtuvėnų bendruomenė“ ir folkloro ansamblis „Kurtuovė“ (buvusi vadovė Edita Ramančionienė, dabar – Ramunė Mikėnienė). Miestelio ir apylinkių žmonės pasipuošia tradicinėmis (ožio, meškos, gervės, arklio su raiteliu, vestuvininkų, žydo, čigono, ubago, velnio, raganos, giltinės, malpos, mergos ant šieno, kanapinskio, lašinskio) ir naujoviškomis (jūrininko, gelbėtojo, klouno, kunigo, plėšiko ir kitomis) kaukėmis, vaikšto būriais po kiemus, buria, gydo, prekiauja, maldauja. Vakare norintys prisijungia ir vaikšto su suaugusių persirengėlių būriu, perimdami gyvąją tradiciją. Išvykusieji gyventi kitur per Užgavėnes stengiasi apsilankyti tėviškėje ir dalyvauti šventėje.

Kurtuvėniškiai Užgavėnes ir šiandien vadina didžiausia metų švente, jungiančia bendruomenę“.

Šiaulių rajono savivaldybės informacija

Elenos Vaitkienės, Sauliaus Tamulio, Lietuvos liaudies buities muziejaus nuotraukos