NAUJIENOS

Visuomenėje vyrauja stereotipinė nuomonė apie vaikų socializacijos centrą. Pastebima, kad net ir pagalbos vaikams specialistai apie šią ugdymo įstaigą bei vidutinės priežiūros priemonę dažnai pateikia netikslią ir stigmatizuotą informaciją, todėl pristatydami Gruzdžių vaikų socializacijos centro misiją, siekiame griauti visuomenėje nusistovėjusius mitus.

Socializacijos centras – tai prevencinė ugdymo įstaiga, įgyvendinanti vidutinės priežiūros arba auklėjamojo poveikio priemones, kurias teismo sprendimu skiriama paaugliams už padarytas nusikalstamas veikas ar kitus žalingo elgesio atvejus. Šiuo metu Lietuvoje veikia vienas socializacijos centras, turintis du skyrius: berniukų – Gruzdžiuose (Šiaulių rajone) ir mergaičių – Kunionyse (Kėdainių rajone). Šiame straipsnyje dėmesys sutelkiamas į Gruzdžiuose veikiančio berniukų skyriaus patirtį.

Kokie paaugliai atvyksta į socializacijos centrą? Pirmiausia, į socializacijos centrą atvyksta 14–18 metų paaugliai, tačiau įstatymo nustatyta tvarka, gali būti priimami ir jaunesni. Paaugliai atvyksta iš įvairių Lietuvos vietovių – ir iš didmiesčių, ir iš mažesnių miestelių, ir iš atokesnių kaimelių. Vidutinės priežiūros priemonė skiriama dėl kompleksinių priežasčių: nusikalstamų veikų, delinkventinio vaikų elgesio, besikartojančių problemų mokykloje, neveiksmingų minimalių priežiūros priemonių. Pastaruosius kelis metus pastebima intensyvėjanti paauglių narkotinių medžiagų vartojimo bei nusikalstamų veikų, padaromų apsvaigus, tendencija.

Paaugliai, atvykstantys į socializacijos centrą, yra konfliktiški, agresyvūs, linkę į smurtą, provokuojantys, žeminantys kitus. Jiems būdinga nuotaikų kaita, aukštas nerimastingumas, empatijos stoka. Jie dažnai negeba valdyti emocijų, yra neprognozuojami, dėl kylančių nesėkmių kaltina aplinką, kitus žmones, savo poelgius pateisina. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad bendravimas su bendraamžiais, o kartais – ir su suaugusiais, yra paremtas gąsdinimu, grasinimu, įžeidimais bei bauginimais. Vaikai pedagogiškai apleisti, turi didelių akademinių žinių spragų. Apie 70 proc. mokinių yra vidutinių ir didelių specialiųjų ugdymosi poreikių.

Bendraujant su atvykusiais vaikais, tampa aišku, kad dauguma jų vaikystėje ar ankstyvojoje paauglystėje yra patyrę fizinę, emocinę, psichologinę prievartą, todėl aplinką priima priešiškai, grėsmingai nusiteikę. Visa tai skatina gynybiškų jausmų formavimąsi, jėgos kultą, todėl agresyvi reakcija veikia kaip savisaugos modelis, padedantis išgyventi nemalonias, frustraciją sukeliančias situacijas. Atvykusiems vaikams dažnai būdingas menkavertiškumo jausmas ir žemas savęs vertinimas. Kaip atsakas į susiformavusį nevisavertiškumo jausmą dažnai pasireiškia hiperkompensacija – pranašumo siekis, kuris bandant įveikti menkavertiškumą, lemia destruktyvų jų elgesį (demonstratyvų elgesį, konfliktiškumą, vandalizmą, chuliganizmą). Taigi, tai apleisti, nereikalingi ir labai didelę trauminę patirtį išgyvenantys vaikai.

Kaip su paaugliais dirbama, kokia pagalba teikiama? Socializacijos centre yra suburta stipri įvairių sričių specialistų komanda, kuri dirbdami su vaikais vadovaujasi credo „už visko stovi žmogus“ (t. y. jei gali kažką padaryti – padaryk geriausia). Darbuotojai yra aukštos kvalifikacijos specialistai, siekiantys užmegzti ryšį, formuoti pozityvias nuostatas, stiprinti emocinį įsitraukimą suteikti visą būtiną pagalbą mokiniams. Emocinis įsitraukimas, kaip žinoma, apima teigiamas ir neigiamas reakcijas į kitus mokinius, mokytojus ir kitus socializacijos centro darbuotojus, apskritai mokyklą ir kas joje vyksta. Manome, kad emocinis įsitraukimas sukuria ryšius su institucija ir daro įtaką norui mokytis, būti ir įsitraukti į aktyvų socialios savikūros procesus. 

Yra žinoma, kad poelgius, reakciją ir elgesį lemia aplinka, kurioje žmogus veikia. Socializacijos centro aplinka ir fizinės patalpos yra patrauklios, saugios, estetiškos, jaukios, funkcionalios. Ugdymui skirta aplinka yra moderni, skatinanti vaikų aktyvumą, smalsumą, įgalinanti išbandyti įvairius veiklos būdus, eksperimentuoti, kritiškai mąstyti. Vaikų atsakingumas ir raštingumas ugdomas ne tik tradicinėmis veiklomis, bet ir naudojant skaitmenines priemones. Gyvenamosios patalpos yra ergonomiškos, patogios, čia yra sudarytos galimybės organizuoti įvairias laisvalaikio veiklas. Socializacijos centre yra įrengta erdvė, skirta asmeniui, patiriančiam emocinio nestabilumo būseną, kur jis gali atsiriboti ir pabūti vienas, užsiimti veikla, kuri jam padėtų nusiraminti (klausytis muzikos ar užsiimti kita emocinio korekcinio pobūdžio veikla).

Centre mokinių elgesys vertinamas vadovaujantis elgesio taisyklėmis, kurių tinkamas laikymasis skatina pozityvų elgesį. Pozityvaus elgesio skatinimo modeliu siekiama išryškinti teigiamą, gerą elgesį, vaiko sėkmę, akcentuojant teigiamus pokyčius, sudarant kryptingas situacijas bei veiklas nestiprinant netinkamo elgesio, nesėkmės.

Mokiniams organizuojamos įvairios ugdomosios veiklos, kurios orientuotos į pozityvių nuostatų formavimą bei patirtį, skatinančią kelti tikslus, džiaugtis savo pasiekimais. Taip pat ugdomi buitiniai (Centro aplinkos, gyvenamosios, laisvalaikio erdvės tvarkymas, priežiūra), higieniniai socialiniai (atsakomybė ir rūpinimasis augintiniais) įgūdžiai. Centre vaikams teikiama tikslinė pagalba: vyksta psichologo ir socialinio pedagogo konsultacijos, taikoma korekcinė programa EQUIP. Kadangi apie 70 proc. socializacijos centro mokinių yra vidutinių ir didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, Švietimo pagalbos specialistų komandoje dirba ir specialusis pedagogas.

Šalia mokinių yra ir reikšmingą resocializacinį darbą atlieka grupės auklėtojai. Grupės auklėtojai yra vyrai, kurie mokiniams tampa autoritetais. Tai ir sportininkai (kultūristas, parolimpinės komandos narys), ir įdomios profesinės patirties specialistai (kriminalinių nusikaltimų darbuotojas) ir turintys įvairių pomėgių (pvz., žvejys profesionalas). Pagrindinės grupės auklėtojo/atvejo vadybininko funkcijos: planuoja ir dirba auklėjamąjį darbą su grupe, ugdo kasdienius socialinius bei buitinius įgūdžius, organizuoja auklėjamuosius užsiėmimus, renginius ir kt.

Yra ir silpnoji veiklos pusė – didelė mokinių dalis turi priklausomybių nuo psichoaktyvių medžiagų, tačiau socializacijos centras neturi įrankių teikti pagalbą šiems mokiniams.

Ką daryti, kad mažiau paauglių patektų į socializacijos centrą? Probleminis elgesys formuojasi per visą konkretaus žmogaus gyvenimą, nors tas gyvenimas trunka dar tik 14 metų. Tokio elgesio priežastys yra kompleksinės: disfunkcinė šeima, nesugebėjimas patenkinti vaiko emocinių poreikių, tėvystės įgūdžių stoka, o kartais – ir nesėkmės mokykloje, kai dar niekas neatkreipė dėmesio, o vaikui jau buvo sunku visa tai išgyventi. Gal nemokėjimas susidraugauti, o vėliau pritapimas tik prie rizikingo elgesio paauglių ir įsitraukimas į pavojingas veiklas suformuoja situaciją, kai vaiko elgesys tampa probleminis, žalingas ir jam pačiam, ir visuomenei.

Ką daryti, kad taip nebūtų? Pirmiausia labai svarbu identifikuoti laiku problemas, atpažinti vaiko tikruosius poreikius, kylančius iš vidinio skausmo. Kertinis akmuo – laiku suteikta tikslinga ir veiksminga, situaciją atliepianti visapusiška pagalba – šeimos, mokyklos, savivaldybės ir t.t. Deja, kartais tai tampa sudėtinga, kadangi pastebimas tam tikrų sričių specialistų – psichologų, psichiatrų, psichoterapeutų – trūkumas.

Būtinas savalaikis linkusių nusikalsti nepilnamečių patekimas į socializacijos centrą tuomet, kai taikomos priemonės dar veiksmingos. Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad atvykstantys vaikai turi jau įsisenėjusių žalingų įpročių, kuriuos ,,panaikinti“ reikalingi priklausomybių centrai, nes socializacijos centro taikomos intervencijos tampa jau neveiksmingos. Analogiška situacija pastebima ir tarp paauglių, linkusių į nusikalstamą elgesį: delinkventinis elgesys jiems tampa norma, jie nėra motyvuoti jo keisti, o ydingo elgesio draugai tik stiprina šią tendenciją.

O kas toliau po vidutinės priežiūros vykdymo? Būtų tikslinga vaiko gyvenamojoje vietoje savivaldybei ir kitoms suinteresuotosioms šalims ruoštis vaiko sugrįžimui jau nuo to momento, kai jam skiriama vidutinė priežiūros priemonė. Vaikas po vidutinės priežiūros priemonės vykdymo grįžta į šeimą ar šeimyną, o ten niekas nežino, kaip su juo elgtis. Savivaldybės skiriama pagalba dažnai yra menkavertė (įstatyminiai atstovai atsisako jos arba naudojimasis teikiama pagalba yra paviršutiniškas), kadangi būtina intensyvi pagalba šeimai: gilinami socialiniai, gyvenimo, bendravimo su paaugliais įgūdžiai; teikiamos psichologų konsultacijos, vaiko raidos ypatumų išsiaiškinimas. Rekomenduotina vaiko gyvenamojoje vietoje taikyti MDFT.

Yra svarstoma idėja, kad socializacijos centras galėtų veikti kaip metodinio centro analogas, kuris konsultuotų savivaldybių padalinius, bendrojo ugdymo mokyklas dirbant su delinkventinio elgesio vaikais, t. y. organizuotų seminarus, mokymus, diskusijas, pokalbius ir kt.

Kai vaikas grįžta į sau įprastą aplinką, su juo dirbantiems specialistams (mokyklų ar savivaldybių, socialinių paslaugų centrų), svarbu remti kiekvieną ugdytinį ir tikėti, kad jis gali pasiekti pažangos nestigmatizuojant jo ankstesnio elgesio ar mokymosi patirties.

Siekiant išvengti paauglių patekimo į socializacijos centrą ar pakartotinio grįžimo, bene svarbiausia orientuotis į jų traumines patirtis, planuoti ir teikti tikslingą ir veiksmingą pagalbą: galbūt būtina psichoterapinė pagalba ar korekcinės programos, įtraukiant ne tik vaiką, bet ir jo artimiausią aplinką, ir adekvačiai vertinant jo situaciją – suteikiant „klaidos teisę“, suvokiant, kad galimi įvairūs atkryčiai ir tokiu atveju vėl pasitikint planuoti savo darbą nuo pradžių.

Kiekvienas žmogus palieka savo pėdsaką kito žmogaus širdyje, todėl svarbu palikti gerus pėdsakus – stiprinant, drąsinant, skatinant paauglio teigiamas nuostatas apie save:

• Priimti – visi turime stiprių ir silpnų asmenybės savybių. Sėkmingas bendravimo su paaugliu momentas – kalbėti jam suprantama kalba, bet pagarbiai, kaip su kitu suaugusiu žmogumi.
• Padrąsinti. Priminti paaugliui, kad frazės „aš galiu“ pakartojimas sau – tai jau mokymasis kažką pakeisti, padaryti, išmokti. Tai įkvepia drąsos.
• Neigiamas rezultatas – taip pat rezultatas. Nesėkmės neturi nieko bendro su jų, kaip asmenybių, vertingumu. Akcentuokite, kad net ir nesėkmės atveju jie išlieka unikalios ir vertingos asmenybės.
• Paaiškinkite paaugliui, kad jis – visų savo priimtų sprendimų visuma, ir jei priima teisingus sprendimus po truputį išmoksta savimi didžiuotis, pasitikėti ir tapti savarankiškesnis.
• Mokyti save, kaip specialistus, kaip tėvus, kad paauglių klaidos yra normalus dalykas. Tai patirtis, reikalinga augimui.

Gruzdžių vaikų socializacijos centro direktorius Henrikas Gaidamavičius, vyresnioji socialinė pedagogė Indrė Valančienė,